Eimantas Gudas – istorikas, rašytojas. Baigė Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorijos magistro studijas. 10 metų dirbo Valdovų rūmų muziejuje. Yra trijų bestselerių, Lietuvos istorijos populiarinimo knygų autorius – „Mėlynas kraujas“, „Gedimino kraujas“, „Ambicingos ir įtakingos“. Labiausiai domisi Lietuvos, Lenkijos ir kitų Europos šalių valdovų ir aristokratijos istorija, kultūra, genealogija. Taip pat veikia politikos, labdaros srityse.

Eimanto Gudo ir Žilvinės Petrauskaitės bestseleris „Ambicingos ir įtakingos“, pateikiantis 35-ių istorinės Lietuvos didikių ir aristokračių biografijas, parašytas lengvai, visiems suprantama kalba. Šios moterys – tai Radvilų, Sapiegų, Tiškevičių ir kitų garsių Lietuvos giminių atstovės, tiek mūsų didikų, aristokratų dukros, tiek ir žmonos, vietinės arba iš svetur atvykusios. Knygos pasakojimas apima laikotarpį nuo XVI a. vid. iki pat XX a. II pusės.

Žilvinė Petrauskaitė – žurnalistė, redaktorė, leidyklos „Alma littera“ leidžiamų knygų autorė ir bendraautorė.

„Pastaruoju metu esu susidomėjusi istorine tematika. Su istoriku Valdu Rakučiu esame parašę plačiajai visuomenei skirtą istorinę knygą „Prieš panyrant į sutemas“, ją mokytojai rekomenduoja savo mokiniams kaip nenuobodų, įtraukiantį Lietuvos istorijos XVIII a. vadovėlį. Mūsų knyga „Karai ir taikos“ nagrinėja karo ir taikos būsenas nuo seniausių laikų iki dabar, o šiemet Vilniaus knygų mugėje pristatytos „Nenugalimos karūnos“ pasakoja apie tai, kaip XVIII a. Europos absoliutinių valdovų mėgavimasis asmenine prabanga, vykdomos valstybės reformos atrodė Abiejų Tautų Respublikos visuomenei. Su istoriku Eimantu Gudu esame parašę populiariosios istorijos knygas: „Mėlynas kraujas“, pasakojančią apie įtakingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gimines, „Gedimino kraujas“, pristatančią ne tik Gediminaičių dinastijos valdovus, bet ir jų šeimų narius. Taip pat – šiemet pasirodžiusį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ryškiausių didikių biografijų rinkinį „Ambicingos ir įtakingos“. Pastarąją knygą pristatysime šiųmetėje Šiaulių knygų mugėje“.

Eimanto Gudo ir Žilvinės Petrauskaitės bestseleris „Ambicingos ir įtakingos“, pateikiantis 35-ių istorinės Lietuvos didikių ir aristokračių biografijas, parašytas lengvai, visiems suprantama kalba. Šios moterys – tai Radvilų, Sapiegų, Tiškevičių ir kitų garsių Lietuvos giminių atstovės, tiek mūsų didikų, aristokratų dukros, tiek ir žmonos, vietinės arba iš svetur atvykusios. Knygos pasakojimas apima laikotarpį nuo XVI a. vid. iki pat XX a. II pusės.

Sonata Dirsytė, knygos „Išdidumo kalinė“ autorė – ryšių su visuomene specialistė, istorinių romanų autorė. Gimė Kėdainiuose. Gyvena Vilniuje. 2021 metais debiutavo su istoriniu romanu „Fata morgana“. Leidyklos „Alma littera“ išleistas istorinis romanas „Fata morgana“ skaitytojus nukelia į praeitį, į Kėdainių apylinkes tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais, kai Sirutiškyje, šalia Nevėžio, gyvena jauna mergina Elena. Romane pasakojamas ne tik sudėtingas Elenos likimas, bet ir istorijos apie Kėdainių apylinkių dvarininkus, čia gyvenusius ir nužudytus žydus.

2024 metais Kėdainių rajono savivaldybės Mikalojaus Daukšos viešoji biblioteka, kartu su Lietuvos kultūros taryba ir Kėdainių rajono savivaldybe inicijavo projektą „Literatūrinis kelias po Kėdainių apylinkes istorinio romano „Fata morgana“ pėdsakais“. Skaitytojai iš visos Lietuvos, naudodamiesi interaktyviu literatūriniu keliu, gali keliauti po Kėdainių apylinkes, skaityti apie romane minimas vietas ir klausytis įgarsintų jo ištraukų.

2024 metais leidykla „Alma littera“ išleido antrąjį autorės romaną „Išdidumo kalinė“.

2025 metais autorė pakartojo Beatos Koščeleckos, kuri taip pat Slovakijoje yra laikoma pirmąja Tatrų turiste, žygį Tatruose iki Žaliojo ežero.

Romano centre – nepelnytai užmirštos, bet ryškų pėdsaką istorijos puslapiuose palikusios trys moterų kartos: Žygimanto Senojo vaikų motina Kotryna Hochstadė, jos dukra Beata Koščelecka ir anūkė Elžbieta Ostrogiškaitė. Intriguojantis šių moterų gyvenimas – tai kova už savo teises ir bandymas įsitvirtinti patriarchalinėje visuomenėje.ciatyvos „Knyga+Kinas“ komisija romaną atrinko tarp kinematografiškiausių pastarųjų metų kūrinių.

Indrė Pavilonytė ir Martynas Pavilonis – brolis ir sesuo, dvyniai. Indrė knygas rašo, o Martynas iliustruoja. Lietuvos vaikams kūrybinis dvynių duetas puikiai pažįstamas iš didelės sėkmės sulaukusios knygų serijos „Marmiai“. „Marmiai“ per kelis metus tapo viena populiariausių ir sėkmingiausių lietuviškų knygų serijų vaikams. Pagal šią seriją yra pastatytas ir sėkmingai rodomas spektaklis. Pavilonių knygos pasižymi empatiją ugdančiomis temomis, pozityviu požiūriu į pasaulį ir išskirtinėmis iliustracijomis. Už iliustracijas Martynas Pavilonis apdovanotas tarptautiniu mastu.  Jis yra pirmasis ir kol kas vienintelis lietuvis, atrinktas į prestižinio leidinio „Lürzer’s Archive“ sudaromą 200 geriausių pasaulio iliustruotojų sąrašą. Martyno Pavilonio pavardė šiame sąraše įrašyta net du kartus.

„Marmiai“ per kelis metus tapo viena populiariausių ir sėkmingiausių lietuviškų knygų serijų vaikams. Pagal šią seriją yra pastatytas ir sėkmingai rodomas spektaklis.

2019 metais  dvynių sukurta ir gausiai iliustruota istorija „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“ sužavėjo skaitytojus ir tapo itin populiaria knygų serija vaikams, įtraukiančia ir šiltai pasakojančia apie sudėtingą jausmų pasaulį ir būtį.

„Aš – Aušrinė Tilindė. Dieną – rimta teisininkė, o vakarais – šiurpų, paslapčių ir juoko medžiotoja!

Rašau knygas vaikams ir paaugliams: „Šiurpnakčio istorijos“, „Dvylika kruvinų plunksnų“, „Po šimts pypkių, seneli!“ ir „Paslaptis senelio Barsuko sandėliuke“.

Mano istorijos ne tik kutena vaizduotę, bet ir priverčia pasitikrinti, ar po lova tikrai nieko nėra…

Kai nerašau – keliauju. Pėsčiomis. Tiek toli, kad kartais atrodo, jog nužingsniuosiu iki Mėnulio!“

Šiais metais akcijos „Metų knygos rinkimai 2024“ jaunieji skaitytojai Paauglių kategorijoje laimėtoja išrinko rašytojos Aušrinės Tilindės ir iliustruotojos Robertos Railaitės knygą „Šiurpnakčio istorijos“.

„Šiurpnakčio istorijos“ – tai dvylika tarpusavyje susipinančių šiuolaikinių siaubo pasakojimų jauniesiems paaugliams. Knyga ne tik šiurpina skaitytoją, bet ir padeda saugiai tyrinėti savo baimes. Kviečia susimąstyti apie draugystę, atsakomybę, ribas ir silpnybes, apie ryžtą pavojaus akivaizdoje, kelia klausimus, ar tikrai turėtume bijoti antgamtiškų reiškinių?

Žanas Talandis – žmogus, pajėgęs atsitiesti ir atsikratyti priklausomybės, atradęs tikėjimą bei gyvenimo džiaugsmą. Su savo gausia šeima jis gyvena Kelmės rajone esančiame Padubysio kaime. Alkoholis buvo jį visiškai užvaldęs, tačiau vyras sugebėjo ne tik atsitiesti ir pakilti naujam gyvenimui. Už šešių kilometrų nuo savo namų jis įkūrė sodybą priklausomybių kamuojamiems žmonėms.

Kaip pasikeičia gyvenimas tapus tėčiu? Kiek vaikų turėti – pagal galimybes ar „kaip Dievas duos“? Tėvystė – tai neatšaukiama pareiga ar amžinas džiazas? Kaip neišprotėti auginant vaikus? Ar tikrai sriuba pati neišsiverda, indai patys neišsiplauna, o lopšinės prieš miegą pačios nepasidainuoja? Ar vaikai yra mūsų nuosavybė? Ką reiškia būti dvasios tėvu? Apie tai knygoje drąsiai ir atvirai pasakoja dvylika skirtingą patirtį turinčių vyrų. Juos prakalbino žurnalistas Simonas Bendžius.

Šiaulių knygų mugės dalyviai turės galimybę susitikti su dviem šios knygos pašnekovais – poetu, vertėju Antanu Gailiumi ir visuomenininku Žanu Talandžiu. Apie knygos sumanymą, jos kelią pasakos knygos leidėja Veronika Kimbrytė.

Antanas Gailius – poetas ir vertėjas iš vokiečių ir nyderlandų kalbų, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvių PEN centro narys. A. Gailiaus poezija pasižymi krikščioniška pasaulėjauta bei etika, ramiu ir santūriu tonu. Išvertė daug vokiečių, olandų prozos, kultūros, filosofijos veikalų, o iš lietuvių į vokiečių kalbą vertė Sigito Gedos eilėraščius. Už vertimus buvo įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Kaip pasikeičia gyvenimas tapus tėčiu? Kiek vaikų turėti – pagal galimybes ar „kaip Dievas duos“? Tėvystė – tai neatšaukiama pareiga ar amžinas džiazas? Kaip neišprotėti auginant vaikus? Ar tikrai sriuba pati neišsiverda, indai patys neišsiplauna, o lopšinės prieš miegą pačios nepasidainuoja? Ar vaikai yra mūsų nuosavybė? Ką reiškia būti dvasios tėvu? Apie tai knygoje drąsiai ir atvirai pasakoja dvylika skirtingą patirtį turinčių vyrų. Juos prakalbino žurnalistas Simonas Bendžius.

Šiaulių knygų mugės dalyviai turės galimybę susitikti su dviem šios knygos pašnekovais – poetu, vertėju Antanu Gailiumi ir visuomenininku Žanu Talandžiu. Apie knygos sumanymą, jos kelią pasakos knygos leidėja Veronika Kimbrytė.

Veronika Kimbrytė – Magnificat leidyklos direktorė, viena iš iniciatyvos „Svarbus reikalas“ dalyvių. Aktyviai dalyvauja visuomeniniuose ir kultūriniuose projektuose.

Kaip pasikeičia gyvenimas tapus tėčiu? Kiek vaikų turėti – pagal galimybes ar „kaip Dievas duos“? Tėvystė – tai neatšaukiama pareiga ar amžinas džiazas? Kaip neišprotėti auginant vaikus? Ar tikrai sriuba pati neišsiverda, indai patys neišsiplauna, o lopšinės prieš miegą pačios nepasidainuoja? Ar vaikai yra mūsų nuosavybė? Ką reiškia būti dvasios tėvu? Apie tai knygoje drąsiai ir atvirai pasakoja dvylika skirtingą patirtį turinčių vyrų. Juos prakalbino žurnalistas Simonas Bendžius.

Šiaulių knygų mugės dalyviai turės galimybę susitikti su dviem šios knygos pašnekovais – poetu, vertėju Antanu Gailiumi ir visuomenininku Žanu Talandžiu. Apie knygos sumanymą, jos kelią pasakos knygos leidėja Veronika Kimbrytė.

Saulius Bareikis – aktorius, dainų autorius ir atlikėjas, o nuo šių metų – ir rašytojas, piešėjas, išleidęs pirmą prozos knygą „Odė lūzeriui“, iliustruotą savais piešiniais.

S. Bareikis – vilnietis, tačiau šiauliečiams puikiai žinomas: baigęs Lietuvos konservatoriją, 1977 m. gavo paskyrimą į Šiaulius, kur atvyko su garsiuoju Irenos Vaišytės aktorių kursu. Šio kurso diplominis spektaklis „Vaikų dienos“ sulaukė nepakartoto populiarumo, žmonės veržėsi į spektaklius. Didžiausio pripažinimo S. Bareikis sulaukė Jaunimo teatre, kuriame dirbo apie 20 metų. 2008-aisiais buvo grįžęs į Šiaulius, vaidino ir kituose teatruose. Kino aktorius, savojoje filmografijoje turintis bene dvi dešimtis vaidmenų. Legendinio „Aktorių trio“, kurį subūrė kartu su savo kolegomis O. Ditkovskiu ir K. Smoriginu, kolektyvo narys. Scenarijų, pjesių, dainų tekstų autorius, įvairių festivalių ir kūrybos vakarų dalyvis.

„Odė lūzeriui“ – prozos etiudų knyga. Knyga pilna sąmojo, pagrįsta gyvenimiška patirtimi, paremta autobiografinėmis detalėmis. Bet tai ne atsiminimai, nors tikrų ir atpažįstamų dalykų ras tie, kurie artimiau pažįsta Saulių. Ši knyga, kurią leidykla SLINKTYS išleido autoriaus gražaus jubiliejaus išvakarėse, atskleidžia, kad S. Bareikis – ne tik talentingas aktorius, pjesių, scenarijų ir dainų autorius, bet ir gabus pasakotojas, valdantis kalbą ir veiksmą, gebantis kurti įtaigias metaforas prozos kalba.

Įdomu ir tai, kad smagių aktoriaus gastrolėse, dinamiškoje ir bohemiškoje kasdienybėje sukauptų nutikimų herojai, knygoje įvardinti tik inicialais, – iš tiesų lengvai atpažįstami garsūs aktoriai, režisieriai, kultūros pasaulio žmonės. Šiais S. Bareikio prozos etiudais skaitytojas ne tik linksminamas, jis nemažai sužino ir apie neretai graudžiai juokingą meno žmonių buitį bei būtį, taip pat apie taiklių, ironiškų įvertinimų nusipelniusias, neretai kvailybe ir absurdu ataustas mūsų šalies intelektualinę, moralinę, socialinę plotmes.

Šios knygos literatūrinė vertė nekelia jokių abejonių, kūrėjo balsas – autentiškas ir įtaigus, žodis valdomas meistriškai, įvaizdžiai – išnešioti, rašymo stilius – įtraukiantis ir originalus. Neabejoju, kad ši knyga Lietuvos skaitytojams (ne tik teatro žmonėms ir aktoriaus gerbėjams) tikrai patiks, juolab kai gelme ir dramatizmu pasižyminčioje lietuviškos prozos tradicijoje tiek daug kūrinių skaitytojui išspaudžia ašarą ir taip reta tarp jų – dovanojančių šypseną.

Poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rimvydas Stankevičius

Sandra Bernotaitė augo Šiauliuose, studijavo Vilniuje, dešimt metų gyveno Australijoje. Kuria poeziją, prozą, dramaturgiją, yra penkių knygų autorė, už kūrybą apdovanota Augustino Griciaus ir Lazdynų Pelėdos premijomis. Jos romanas „Akys chimeros“ (2021) pateko į Metų knygos bei Kūrybiškiausios knygos sąrašus, knyga „Laisvojo rašymo elementai“ (2016) perleista du kartus. Yra išbandžiusi režisierės ir aktorės profesijas, veda kūrybinio rašymo dirbtuves ir skaito paskaitas.

Knygoje „Pojūčių rašymas“ (Hubris, 2025) nerasime talpaus termino „kūrybiškasis rašymas“, jo sąmoningai vengta, nes kreipiamasi į kitos kategorijos rašytoją: jau pažengusį ir turintį ambiciją kurti literatūrą. Pradedantysis šioje knygoje ras vertingų sau dalykų, bet matys ir rimtą metodikos perspektyvą. Kai kurie pagrindai čia irgi išdėstomi – tai yra tie laisvojo rašymo elementai, kurie sudaro kūrybos pagrindą. Tačiau susitelkiama ne į pradmenis, o į kūrybos strategijas, kurios gali nuvesti prie vertingos literatūros atsiradimo.

Monika Šaltytė – Šiaulių valstybinio dramos teatro aktorė,  jame dirbanti jau du dešimtmečius, edukatorė, poezijos programų kūrėja.

Sandrą Bernotaitę ir Saulių Bareikį jungia aktorystės profesija, tad juos kalbins taip pat aktorė Monika Šaltytė.

„Odė lūzeriui“ – prozos etiudų knyga. Knyga pilna sąmojo, pagrįsta gyvenimiška patirtimi, paremta autobiografinėmis detalėmis. Bet tai ne atsiminimai, nors tikrų ir atpažįstamų dalykų ras tie, kurie artimiau pažįsta Saulių. Ši knyga, kurią leidykla SLINKTYS išleido autoriaus gražaus jubiliejaus išvakarėse, atskleidžia, kad S. Bareikis – ne tik talentingas aktorius, pjesių, scenarijų ir dainų autorius, bet ir gabus pasakotojas, valdantis kalbą ir veiksmą, gebantis kurti įtaigias metaforas prozos kalba.

Įdomu ir tai, kad smagių aktoriaus gastrolėse, dinamiškoje ir bohemiškoje kasdienybėje sukauptų nutikimų herojai, knygoje įvardinti tik inicialais, – iš tiesų lengvai atpažįstami garsūs aktoriai, režisieriai, kultūros pasaulio žmonės. Šiais S. Bareikio prozos etiudais skaitytojas ne tik linksminamas, jis nemažai sužino ir apie neretai graudžiai juokingą meno žmonių buitį bei būtį, taip pat apie taiklių, ironiškų įvertinimų nusipelniusias, neretai kvailybe ir absurdu ataustas mūsų šalies intelektualinę, moralinę, socialinę plotmes.

Šios knygos literatūrinė vertė nekelia jokių abejonių, kūrėjo balsas – autentiškas ir įtaigus, žodis valdomas meistriškai, įvaizdžiai – išnešioti, rašymo stilius – įtraukiantis ir originalus. Neabejoju, kad ši knyga Lietuvos skaitytojams (ne tik teatro žmonėms ir aktoriaus gerbėjams) tikrai patiks, juolab kai gelme ir dramatizmu pasižyminčioje lietuviškos prozos tradicijoje tiek daug kūrinių skaitytojui išspaudžia ašarą ir taip reta tarp jų – dovanojančių šypseną.

Poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rimvydas Stankevičius

Knygoje „Pojūčių rašymas“ (Hubris, 2025) nerasime talpaus termino „kūrybiškasis rašymas“, jo sąmoningai vengta, nes kreipiamasi į kitos kategorijos rašytoją: jau pažengusį ir turintį ambiciją kurti literatūrą. Pradedantysis šioje knygoje ras vertingų sau dalykų, bet matys ir rimtą metodikos perspektyvą. Kai kurie pagrindai čia irgi išdėstomi – tai yra tie laisvojo rašymo elementai, kurie sudaro kūrybos pagrindą. Tačiau susitelkiama ne į pradmenis, o į kūrybos strategijas, kurios gali nuvesti prie vertingos literatūros atsiradimo.

Maksymas Kryvcovas – ukrainiečių poetas, eseistas, fotografas. Ukrainoje jo knyga pasirodė 2023 metų pabaigoje, o vos po mėnesio autorius žuvo netoli Charkivo, jo poziciją apšaudžius Rusijos artilerijai. Poetui buvo 33-eji.

Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m. Rivnėje. Ten baigė Technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės tekstilės gamybos specialybę. Kyjivo technologijų ir dizaino universitete studijavo avalynės ir odos gaminių dizainą. 2014 m. išvyko į karą savanoriu. Vėliau dirbo Karių reabilitacijos ir readaptacijos centre ir Veteranų centre. Dirbo instruktoriumi ir savanoriu vaikų stovykloje. Prasidėjus Rusijos invazijai, jis grįžo į frontą. 2023 m. pabaigoje pasirodė jo pirmoji poezijos knyga „Вірші з бійниці“ („Eilėraščiai iš šaudymo angos“).

Dainas pagal Kryvcovo eilėraščius atlieka ukrainiečių grupė „Yurcash“, viena jų skamba filme „Mūsų katinėliai“.

Mano galva rieda nuo miškelio iki miškelio
kaip vėjo nešama guboja
ar kamuolys
mano nutrauktos rankos
prasiskleis pavasarį našlaitėmis
mano kojas
ištąsys šunys ir katės
mano kraujas
nudažys pasaulį nauja raudona
Pantone žmogaus kraujas
mano kaulai
įslūgs į žemę
susidės į skeletą
mano peršautas automatas
surūdys
vargšelis
mano likusius daiktus ir ekipuotę
atiduos naujokams
greičiau jau pavasaris
kad pagaliau
pražysčiau
našlaite

(iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas)

M. Kryvcovo „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ Ukrainoje buvo įtraukti į geriausių 2024 metų knygų sąrašą ir tapo pasipriešinimo Rusijos invazijai simboliu. Lietuviškai šią knygą išleido leidykla „Baziliskas“. Visos už knygos pardavimus gautos lėšos yra skirtos Lietuvos rašytojų sąjungos fondui, nuo Rusijos plataus masto invazijos pradžios renkančio paramą Ukrainos kariams ir gyventojams. Knygos vertėjai – Marius Burokas, Antanas A. Jonynas ir Benediktas Januševičius.

Marius Burokas – rašytojas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas. Pirmoji jo poezijos knyga pasirodė 1999 metais. Šiuo metu jis yra penkių poezijos knygų autorius, pelnęs Jaunojo jotvingio, Antano Miškinio, Pauliaus Širvio ir Maironio premijas, „Poezijos pavasario“ laureatas. Jo eilėraščių rinktinę anglų kalba „Now I Understand“ 2018 m. išleido Jungtinės Karalystės leidykla „Parthian Books“. Eilėraščių knyga ukrainiečių kalba „Найменші речі“ taip pat buvo išleista 2018 metais. 2021 m. pasirodė autoriaus poezijos rinktinė lenkų kalba „Tu mieszkał Jonasz“. Naujausia autoriaus poezijos knyga „Seismografas“ (leidykla „Lapas“) buvo išleista 2025 m.

Autoriaus poezija versta į lenkų, latvių, suomių, slovėnų, anglų, vokiečių, prancūzų, gruzinų, švedų, ispanų, ukrainiečių ir kt. kalbas.

Marius Burokas taip pat yra Lietuvos rašytojų ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungų narys.

M. Kryvcovo „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ Ukrainoje buvo įtraukti į geriausių 2024 metų knygų sąrašą ir tapo pasipriešinimo Rusijos invazijai simboliu. Lietuviškai šią knygą išleido leidykla „Baziliskas“. Visos už knygos pardavimus gautos lėšos yra skirtos Lietuvos rašytojų sąjungos fondui, nuo Rusijos plataus masto invazijos pradžios renkančio paramą Ukrainos kariams ir gyventojams. Knygos vertėjai – Marius Burokas, Antanas A. Jonynas ir Benediktas Januševičius.

Benediktas Januševičius – poetas, prozininkas, kritikas, vertėjas. Dirbo „Jaunimo gretų“, „Literatūros ir meno“, „Metų“ redakcijose. Organizuoja literatūros skaitymus, yra surengęs vizualiosios poezijos parodų. Fotografuoja, filmuoja kultūros renginius, kuria svetainę „Tekstai TV“. Kūrybos publikuota almanachuose „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, įtraukta į įvairias rinktines; išversta į anglų, latvių, rusų, lenkų, baltarusių, slovėnų, portugalų kalbas.

M. Kryvcovo „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ Ukrainoje buvo įtraukti į geriausių 2024 metų knygų sąrašą ir tapo pasipriešinimo Rusijos invazijai simboliu. Lietuviškai šią knygą išleido leidykla „Baziliskas“. Visos už knygos pardavimus gautos lėšos yra skirtos Lietuvos rašytojų sąjungos fondui, nuo Rusijos plataus masto invazijos pradžios renkančio paramą Ukrainos kariams ir gyventojams. Knygos vertėjai – Marius Burokas, Antanas A. Jonynas ir Benediktas Januševičius.

Knygoje „Pojūčių rašymas“ (Hubris, 2025) nerasime talpaus termino „kūrybiškasis rašymas“, jo sąmoningai vengta, nes kreipiamasi į kitos kategorijos rašytoją: jau pažengusį ir turintį ambiciją kurti literatūrą. Pradedantysis šioje knygoje ras vertingų sau dalykų, bet matys ir rimtą metodikos perspektyvą. Kai kurie pagrindai čia irgi išdėstomi – tai yra tie laisvojo rašymo elementai, kurie sudaro kūrybos pagrindą. Tačiau susitelkiama ne į pradmenis, o į kūrybos strategijas, kurios gali nuvesti prie vertingos literatūros atsiradimo.

Mantas Balakauskas yra jaunesniosios kartos poetas, eseistas ir knygų apžvalgininkas, kurio debiutinė poezijos knyga „Roma“ (išleista 2016 m.) buvo įvertinta Zigmo Gėlės premija. Autoriaus antroji poezijos knyga „Apmaudas“, 2021 metais išrinkta geriausia metų poezijos knyga. Šiuo metu Mantas Balakauskas gyvena ir aktyviai kuria Vilniuje.

M. Kryvcovo „Eilėraščiai iš šaudymo angos“ Ukrainoje buvo įtraukti į geriausių 2024 metų knygų sąrašą ir tapo pasipriešinimo Rusijos invazijai simboliu. Lietuviškai šią knygą išleido leidykla „Baziliskas“. Visos už knygos pardavimus gautos lėšos yra skirtos Lietuvos rašytojų sąjungos fondui, nuo Rusijos plataus masto invazijos pradžios renkančio paramą Ukrainos kariams ir gyventojams. Knygos vertėjai – Marius Burokas, Antanas A. Jonynas ir Benediktas Januševičius.

Lina Simutytė – ryški jaunosios kartos prozininkė, scenaristė, kino kalbos bei kūrybinio rašymo dėstytoja. Autorė aktyviai publikuojama kultūrinėje spaudoje, įvairiuose renginiuose pristato savo tekstus, organizuoja literatūrinius-muzikinius skaitymus. Anot kritikų, rašytojos kūryboje susitinka semantiniai magiško realizmo gelmenys ir holivudinės, populiariosios bei vartotojiškos kultūros įvaizdžiai. Pirmoji prozininkės knyga „Miesto šventė“ (2020 m.) įvertinta rašytojos Jurgos Ivanauskaitės premija. 2021 m. autorė apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos Jaunojo menininko premija. Rašytojos kūryba versta į anglų, vokiečių, kartvelų ir lenkų kalbas, įtraukta į tarptautines literatūros antologijas.

„Raudonasis albumas“ (2025,Tyto alba)

Galop Elena suprato, kad tuo metu dauguma gyveno panašiai, o jų istorija nėra niekuo išskirtinė. Ir vis tiek žinojo, kad privalės ją papasakoti. Todėl ji, kaip dauguma, vėl ir vėl grįš į savo vaikystės miestą. Į tą apsilaupiusį, sergančio pastato sindromu apsikrėtusį tėvų namą. Ir varnos tebekranks kaip visada, ir pasaulis toliau tęsis su visomis savo nesąmonėmis. Elena užsimerks taip stipriai, kad juodumoje ir vėl pasirodytų spalvoti vaikystės blyksniai, o grįžimas į ją būtų tikroji branda.

 „Raudonasis albumas“ – autorės kartos, gimusios pirmaisiais Nepriklausomybės metais, balsas. Ne nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, o pastanga suprasti, kaip kūrėme tai, kas esame šiandien. Tai pasakojimas apie alkį ir gėdą, grožį ir purvą, aistrą ir kaltę. Apie viltį, slypinčią po tirštu buities dulkių sluoksniu. Tad fantasmagoriška, netikėtų personažų, iškalbingų laikmečio detalių ir magiškojo realizmo kupina istorija bus artima daugeliui.

Provincijos miestelyje gali įvykti kur kas spalvingesnių nutikimų, negu Rutinos dievo numatytieji. Ekonominio sunkmečio poetika: skaitant net truputį pavydu to namų nudaiktinimo. Veikėjai jaučiasi laimingi, kai gali vartoti – šiandien tai atrodo kone neįprastai. Nors rašoma apie šeimos mėginimą prasigyventi, iš to mėgėjiško verslininkavimo atsiveria ekologinė ir maginė perspektyvos.

Poetė, literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė 

Indrė Valantinaitė – poetė, žurnalistė. 2006 m. baigė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą (kultūros vadybą), 2008 m. – Vilniaus dailės akademiją (UNESCO kultūros vadybą ir kultūros politiką). 2011–2016 m. interneto televizijoje „Penki TV“ kūrė ir vedė kultūros laidas „Kultūra“, „Užkulisiai“. Dainavo miuzikluose „Saulės žemė“ (2003, kompozitorius Rokas Radzevičius), „Ugnies medžioklė su varovais“ (2004, 2008, kompozitorius G. Kuprevičius). I. Valantinaitė yra puiki skaitovė, įvairių tarptautinių literatūrinių festivalių dalyvė. 2006 m. laimėjusi Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ rankraščių konkursą, I. Valantinaitė debiutavo eilėraščių rinkiniu „Žuvim ir lelijom“, kuriame perteikiama subjektės – jaunos moters – emocinės jausenos, įtampos ir patirtys. Antroje eilėraščių knygoje „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ (2011) šiuolaikinio žmogaus išgyvenimai savitai ir netikėtai supinami su pasakų poetinėmis parafrazėmis ir legendų motyvais. Trečioje knygoje „Trumpametražiai“ (2017) autorė kviečia skaitytoją į įsivaizduojamą kino teatrą, kuriame galima iš šono stebėti personažus savo vaizduotės ekrane. Eilėraščių knygą „Apsisiautusios saule“ (2020) I. Valantinaitė įvardija kaip meilės prisipažinimą Dievui, žmogui, pasauliui ir ją vadina asmeniškiausiu savo kūriniu. Šis rinkinys įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių 2020 m. knygų dvyliktuką. „Gimiau su dviguba širdim“ (2025) – penktasis Indrės Valantinaitės poezijos rinkinys.

Autorės poezija versta į 23 užsienio kalbas.

„Gimiau su dviguba širdim“ (2025, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

Išleista rugsėjo mėnesį, ši knyga jau spėjo patekti į „15min“ geriausių lietuvių autorių poezijos knygų penketuką.

„Man ši knyga – lyg bandymas suvokti savo vidinę sandarą, kam ir iš ko esi sukurtas. Joje kalbu apie belaikę, besąlyginę meilę, tikėjimą ir prasmės paieškas vis labiau išprotėjančiame pasaulyje. Kalbu apie amžinąsias vertybes ir keliu klausimus, kurie išlieka aktualūs visais laikais. Nagrinėju ir gilinuosi į žmogiškąją prigimtį. Įkvėpimą randu ir skaitydama apie naujausius mokslinius atradimus, susijusius su Visatos ir mūsų planetos ateitimi“, – sako autorė Indrė Valantinaitė.

Knygos redaktorius, rašytojas Donaldas Kajokas teigia, kad dažnas eilėraštis šiame rinkinyje – atskira istorija su keliasluoksniu dugnu, su gyvenimo kaip dieviško stebuklo nuojauta, slaptim ir jaukumu. „Grakšti kasdienių ir sakralinių registrų kaita, subtilios teologinės potekstės, pastanga suglausti estetiką su etika, troškimas „išmokt skaityti dangų“ daro šią knygą ypatingą ir vertą rimto skaitytojų dėmesio“, – kūrinio anotacijoje sakė jis.

Edita Puskunigytė – literatūrologijos doktorantė, šiuolaikinės lietuvių literatūros tyrinėtoja, poetė ir prozininkė.

„Raudonasis albumas“ (2025,Tyto alba)

Galop Elena suprato, kad tuo metu dauguma gyveno panašiai, o jų istorija nėra niekuo išskirtinė. Ir vis tiek žinojo, kad privalės ją papasakoti. Todėl ji, kaip dauguma, vėl ir vėl grįš į savo vaikystės miestą. Į tą apsilaupiusį, sergančio pastato sindromu apsikrėtusį tėvų namą. Ir varnos tebekranks kaip visada, ir pasaulis toliau tęsis su visomis savo nesąmonėmis. Elena užsimerks taip stipriai, kad juodumoje ir vėl pasirodytų spalvoti vaikystės blyksniai, o grįžimas į ją būtų tikroji branda.

 „Raudonasis albumas“ – autorės kartos, gimusios pirmaisiais Nepriklausomybės metais, balsas. Ne nostalgiškas žvilgsnis į praeitį, o pastanga suprasti, kaip kūrėme tai, kas esame šiandien. Tai pasakojimas apie alkį ir gėdą, grožį ir purvą, aistrą ir kaltę. Apie viltį, slypinčią po tirštu buities dulkių sluoksniu. Tad fantasmagoriška, netikėtų personažų, iškalbingų laikmečio detalių ir magiškojo realizmo kupina istorija bus artima daugeliui.

Provincijos miestelyje gali įvykti kur kas spalvingesnių nutikimų, negu Rutinos dievo numatytieji. Ekonominio sunkmečio poetika: skaitant net truputį pavydu to namų nudaiktinimo. Veikėjai jaučiasi laimingi, kai gali vartoti – šiandien tai atrodo kone neįprastai. Nors rašoma apie šeimos mėginimą prasigyventi, iš to mėgėjiško verslininkavimo atsiveria ekologinė ir maginė perspektyvos.

Poetė, literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė 

„Gimiau su dviguba širdim“ (2025, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

Išleista rugsėjo mėnesį, ši knyga jau spėjo patekti į „15min“ geriausių lietuvių autorių poezijos knygų penketuką.

„Man ši knyga – lyg bandymas suvokti savo vidinę sandarą, kam ir iš ko esi sukurtas. Joje kalbu apie belaikę, besąlyginę meilę, tikėjimą ir prasmės paieškas vis labiau išprotėjančiame pasaulyje. Kalbu apie amžinąsias vertybes ir keliu klausimus, kurie išlieka aktualūs visais laikais. Nagrinėju ir gilinuosi į žmogiškąją prigimtį. Įkvėpimą randu ir skaitydama apie naujausius mokslinius atradimus, susijusius su Visatos ir mūsų planetos ateitimi“, – sako autorė Indrė Valantinaitė.

Knygos redaktorius, rašytojas Donaldas Kajokas teigia, kad dažnas eilėraštis šiame rinkinyje – atskira istorija su keliasluoksniu dugnu, su gyvenimo kaip dieviško stebuklo nuojauta, slaptim ir jaukumu. „Grakšti kasdienių ir sakralinių registrų kaita, subtilios teologinės potekstės, pastanga suglausti estetiką su etika, troškimas „išmokt skaityti dangų“ daro šią knygą ypatingą ir vertą rimto skaitytojų dėmesio“, – kūrinio anotacijoje sakė jis.

Giedrė Kazlauskaitė – poetė, kritikė, eseistė, daugelio prestižinių literatūros premijų laureatė. Gimė 1980 m. Kėdainiuose, augo Kybartuose ir Vilkaviškyje, vėliau persikėlė į Vilnių. Studijavo lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, šiuo metu ten dirba kaip partnerystės docentė. Dvylika metų buvo kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ vyriausioji redaktorė. „Marialė“ – penktoji autorės poezijos knyga. Už šią knygą šiemet G. Kazlauskaitei skirta Jotvingių premija.

„Marialė“ (2025, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

„Pirmąkart žodį Mariales (lotyniškai) išgirdau radijo laidoje, kurioje kalbėjo dailėtyrininkė Tojana Račiūnaitė. Pasakojo apie stebuklų knygas: jose nuo XII a. buvo surašomi Mergelės Marijos padaryti stebuklai. Per atvaizdo tarpininkavimą – švento paveikslo, bažnyčios, kartais net miške esančios skulptūrėlės malonę žmonės patirdavo stebuklų ir gaudavo dieviškumo pagalbos. Taip formavosi tų atvaizdų kultas, o marialės, specifinis raštijos žanras, registravo įvykusių stebuklų istorijas. Stebuklingas atvaizdas, per kurį pati smarkiai keičiausi ir kurį savaip tebegarbinu, kurį laiką buvo gyvas žmogus. Šioje knygoje pasakoju meilės ir gedulo istoriją. Aistros ir dramos, kurios kadaise įvyko, dabar taip toli, tarsi būtų ne mano gyvenimas. Intuityviai suvokiu, kad žmonijai padės ne rūpinimasis savo kailiu, ne įsibauginimas dėl saugumo, ne survivalizmas.“ Giedrė Kazlauskaitė savo knyga liudija nerimą dėl chaoso pasaulyje – karų Ukrainoje ir Gazoje, klimato kaitos, konflikto tarp trampistų ir LGBT, pabėgėlių krizės. Kai kurie eilėraščiai eseistiniai, dar kiti – publicistiniai. Tradicinis pamaldumas Mergelei Marijai transformuojamas į bandymą išlaikyti ryšį su Dievo Motina dabartybėje. Ne veltui krikščioniškoji ikonografija kliaujasi Marija kaip pagalbininke mūšio lauke, laimėtoja. Ikonos vaizdinys interpretuojamas kaip visų pagalbą teikusių ar nežinomų moterų bendrystė, net jei tai nelabai teologiška.

Daina Opolskaitė – prozininkė, novelistė, daugelio literatūros premijų laureatė, už trumpąją prozą įvertinta Europos Sąjungos literatūros premija. Be novelių rinkinių, taip pat yra parašiusi keletą romanų paaugliams. „Plyšys danguje“ – trečioji autorės trumposios prozos knyga suaugusiesiems.

„Plyšys danguje“ (2025, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

Naujausioje novelių knygoje „Plyšys danguje“ atveriamas suskilusios, patyrusios įtrūkį žmogaus pasaulėjautos atspindys, bet kokia kaina siekiant atkurti darnos ir harmonijos vaizdą. Iš pirmo žvilgsnio paprastas, lengvai atpažįstamas kasdienybės akimirkas ir smulkmenas rašytoja pateikia kaip svarbias egzistencines tiesas, stulbinančias savo neįprastumu, kurios sukrečia ir priverčia permąstyti esmines vertybes. Kūrinių veikėjus – nepriklausomai nuo amžiaus ir socialinės padėties – vienija savęs neatpažinimo ir paieškos jausmai, siekis atsiremti į tai, kas gyvenime suteiktų saugumo jausmą neretai sutrikusiam ir egzistencinį nerimą patiriančiam žmogui. Knygoje ypač svarbūs vaikų personažai, jų paveikslai labai ryškūs. Kūryba pasižymi puikiu kalbos jausmu, intriguojančiu siužetu, iškalbingomis detalėmis, išmoningai suregztu siužetu – visa tai sugrąžina skaitytoją prie geriausios lietuvių novelės tradicijos.

Akvilina Cicėnaitė – prozininkė, eseistė, vertėja, literatūros tyrėja, devynių knygų autorė.

„Marialė“ (2025, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

„Pirmąkart žodį Mariales (lotyniškai) išgirdau radijo laidoje, kurioje kalbėjo dailėtyrininkė Tojana Račiūnaitė. Pasakojo apie stebuklų knygas: jose nuo XII a. buvo surašomi Mergelės Marijos padaryti stebuklai. Per atvaizdo tarpininkavimą – švento paveikslo, bažnyčios, kartais net miške esančios skulptūrėlės malonę žmonės patirdavo stebuklų ir gaudavo dieviškumo pagalbos. Taip formavosi tų atvaizdų kultas, o marialės, specifinis raštijos žanras, registravo įvykusių stebuklų istorijas. Stebuklingas atvaizdas, per kurį pati smarkiai keičiausi ir kurį savaip tebegarbinu, kurį laiką buvo gyvas žmogus. Šioje knygoje pasakoju meilės ir gedulo istoriją. Aistros ir dramos, kurios kadaise įvyko, dabar taip toli, tarsi būtų ne mano gyvenimas. Intuityviai suvokiu, kad žmonijai padės ne rūpinimasis savo kailiu, ne įsibauginimas dėl saugumo, ne survivalizmas.“ Giedrė Kazlauskaitė savo knyga liudija nerimą dėl chaoso pasaulyje – karų Ukrainoje ir Gazoje, klimato kaitos, konflikto tarp trampistų ir LGBT, pabėgėlių krizės. Kai kurie eilėraščiai eseistiniai, dar kiti – publicistiniai. Tradicinis pamaldumas Mergelei Marijai transformuojamas į bandymą išlaikyti ryšį su Dievo Motina dabartybėje. Ne veltui krikščioniškoji ikonografija kliaujasi Marija kaip pagalbininke mūšio lauke, laimėtoja. Ikonos vaizdinys interpretuojamas kaip visų pagalbą teikusių ar nežinomų moterų bendrystė, net jei tai nelabai teologiška.

„Plyšys danguje“ (2025, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

Naujausioje novelių knygoje „Plyšys danguje“ atveriamas suskilusios, patyrusios įtrūkį žmogaus pasaulėjautos atspindys, bet kokia kaina siekiant atkurti darnos ir harmonijos vaizdą. Iš pirmo žvilgsnio paprastas, lengvai atpažįstamas kasdienybės akimirkas ir smulkmenas rašytoja pateikia kaip svarbias egzistencines tiesas, stulbinančias savo neįprastumu, kurios sukrečia ir priverčia permąstyti esmines vertybes. Kūrinių veikėjus – nepriklausomai nuo amžiaus ir socialinės padėties – vienija savęs neatpažinimo ir paieškos jausmai, siekis atsiremti į tai, kas gyvenime suteiktų saugumo jausmą neretai sutrikusiam ir egzistencinį nerimą patiriančiam žmogui. Knygoje ypač svarbūs vaikų personažai, jų paveikslai labai ryškūs. Kūryba pasižymi puikiu kalbos jausmu, intriguojančiu siužetu, iškalbingomis detalėmis, išmoningai suregztu siužetu – visa tai sugrąžina skaitytoją prie geriausios lietuvių novelės tradicijos.

Ieva Marija Sokolovaitė – prozininkė, eseistė, biologė. Mokslinių interesų laukas apima botaniką, mikologiją, mikorizinę simbiozę, tarprūšinę komunikaciją, augalų intelektą. Šiuo metu studijuoja filosofiją Vilniaus universitete, daugiausia domėdamasi antropoceno problematika, žmogiškų ir nežmogiškų gyvybės formų asambliažais, reliacinėmis ontologijomis. Nuo 2018 m. publikuoja grožinės ir negrožinės literatūros kūrinius kultūros leidiniuose („Literatūra ir menas“, „Metai“, „Šiaurės Atėnai“, „Vilnius Review“), taip pat yra tapusi nacionalinių bei tarptautinių literatūrinių konkursų ir festivalių laureate (Ričardo Gavelio prozos konkursas 2020, „Literatūrinės slinktys“ 2021, „Prix Laurence“ 2023, „Prozos krantas“ 2024, Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatro „Dramos teritorija“ 2025). Romanas „Pozuotoja“ – pirmoji autorės knyga.

Debiutinį romaną „Pozuotoja“ Ieva Marija Sokolovaitė išleido tarsi netyčia – savęs rašytoja ji dar nelaiko. Šiais metais ji apdovanota Liudo Dovydėno premija kaip geriausia naujo lietuviško romano autorė, jai paskirta ir pirmoji Rolando Rastausko literatūrinė premija.

„Pozuotoja“ (2024, Baziliskas)

Romanas „Pozuotoja“ – pirmoji Ievos Marijos Sokolovaitės knyga. Pernai knyga buvo įtraukta į Metų knygos rinkimų penketuką prozos sekcijoje, taip pat pelnė Liudo Dovydėno ir Rolando Rastausko literatūrines premijas.

Pagrindinis romano pasakojimas sukasi apie jauną moterį, pozuojančią dailininkui, kuris kuria jos portretą tyčia nė karto nepažvelgdamas į savo pozuotoją. Fragmentišką ir impulsyvų naratyvą papildo scenos, nukeliančios į personažų praeitį, kurios susipynimas su dabartimi leidžia nagrinėti vizualinio identiteto, moters pavertimo objektu, santykio tarp vaizdo ir jo reprezentacijos problematiką (post)moderniosios vizualinės kultūros kontekste. Knygoje taip pat paliečiamos moters seksualumo bei transgeneracinės trauminės patirties temos. Kartu tai – subtili vartotojiško mentaliteto kritika tiek psichologiniu, tiek estetiniu atžvilgiu.

Mykolas Sauka – skulptorius, menininkas ir rašytojas. Apsakymų rinkinys „Grubiai“ 2015 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamą Pirmosios knygos konkursą. 2022–2024 m. Vilniuje ir Paryžiuje surengė medžio skulptūrų parodą „Vaikų kambarys“. Romanas „Kambarys“ – antroji Mykolo Saukos knyga.

„Kambarys“ (2024, Odilė)

Savo antrojoje knygoje romane „Kambarys“ autorius pasirenka autofikcinę formą. Pagrindinis veikėjas, trisdešimtmetis skulptorius, leidžia laiką droždamas skulptūras ir ieškodamas, su kuo eiti į pasimatymus. Tai absurdiškas ir tragikomiškas pasakojimas apie  vienatvę, vienas kito vartojimą, individualizmą ir virtualių santykių ribas.

Kambarys buvo išrinktas į kūrybiškiausių 2024 m. lietuvių knygų dvyliktuką, taip pat pateko tarp penkių prozos knygų „Metų knygos rinkimuose 2024“ ir tarp 10 kinematografiškiausių metų knygų.

Laimantas Jonušys – vertėjas ir literatūros kritikas, išvertęs apie 45 knygas (daugiausia iš anglų kalbos), išleidęs straipsnių ir esė knygas „Laisvės šiokiadienis“ (2007), „Rūmas virš bedugnės“ (2008). Įvertintas Vyriausybės kultūros ir meno premija (2012), Vytauto Kubiliaus premija už literatūros kritiką (2015), premijomis už vertimus.

„Pozuotoja“ (2024, Baziliskas)

Romanas „Pozuotoja“ – pirmoji Ievos Marijos Sokolovaitės knyga. Pernai knyga buvo įtraukta į Metų knygos rinkimų penketuką prozos sekcijoje, taip pat pelnė Liudo Dovydėno ir Rolando Rastausko literatūrines premijas.

Pagrindinis romano pasakojimas sukasi apie jauną moterį, pozuojančią dailininkui, kuris kuria jos portretą tyčia nė karto nepažvelgdamas į savo pozuotoją. Fragmentišką ir impulsyvų naratyvą papildo scenos, nukeliančios į personažų praeitį, kurios susipynimas su dabartimi leidžia nagrinėti vizualinio identiteto, moters pavertimo objektu, santykio tarp vaizdo ir jo reprezentacijos problematiką (post)moderniosios vizualinės kultūros kontekste. Knygoje taip pat paliečiamos moters seksualumo bei transgeneracinės trauminės patirties temos. Kartu tai – subtili vartotojiško mentaliteto kritika tiek psichologiniu, tiek estetiniu atžvilgiu.

„Kambarys“ (2024, Odilė)

Savo antrojoje knygoje romane „Kambarys“ autorius pasirenka autofikcinę formą. Pagrindinis veikėjas, trisdešimtmetis skulptorius, leidžia laiką droždamas skulptūras ir ieškodamas, su kuo eiti į pasimatymus. Tai absurdiškas ir tragikomiškas pasakojimas apie  vienatvę, vienas kito vartojimą, individualizmą ir virtualių santykių ribas.

Kambarys buvo išrinktas į kūrybiškiausių 2024 m. lietuvių knygų dvyliktuką, taip pat pateko tarp penkių prozos knygų „Metų knygos rinkimuose 2024“ ir tarp 10 kinematografiškiausių metų knygų.

Ieva Dumbrytė gimė Panevėžyje, studijavo taikomąją istoriją, baigusi studijas ėmėsi darbo virtuvėje, kol galiausiai įsidarbino banke, kuriame ketina nudirbti iki gyvenimo galo. Ievos Dumbrytės sąskaitoje du romanai. 2021 m. į literatūrinį pasaulį žengė su humoro ir grotesko prisotintu romanu „Šaltienos bistro“, kuris pelnė tris prestižines premijas už geriausią debiutą, geriausią metų bei kūrybiškiausią knygas. Antroji Ievos Dumbrytės knyga „Negrįžtantys“ neria jau į visai kitus vandenis, neria iki dugno ir ieško jau visai kitokių akmenų. Tai istorija apie likimą ir gydantį laiką. Apie meilę ir kitus keistus dalykus, kurie iš tikrųjų nutinka, nes negali nenutikti. Tai mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais.

„Negrįžtantys“ (2024, Kitos knygos)

Antroji Ievos Dumbrytės knyga „Negrįžtantys“ neria jau į visai kitus vandenis, neria iki dugno ir ieško jau visai kitokių akmenų. Tai istorija apie likimą ir gydantį laiką. Apie meilę ir kitus keistus dalykus, kurie iš tikrųjų nutinka, nes negali nenutikti. Tai mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais. Šiame beerdviame ir belaikiame pusiau pasakiškame, grubiame ir juokingame pasaulyje galime išgirsti savo protėvius, o politinis korektiškumas čia negalioja. Tai autorės bandymas pasikalbėti su mirusiaisiais, bandymas išsiaiškinti, kur jie išėjo, ir kodėl kai kuriems reikia išeiti daug anksčiau. „Norėjau sužinoti, kodėl man auga ūsai ir taip patinka dainuoti, nors neturiu balso, kodėl esu tokia, kokia esu, ir ar galėjo būti kitaip. Sudėjusi viską popieriun, supratau, ką bandė man pasakyti mirę. Pasirodo, kad yra tik taip, kaip yra, ir būti kitaip negali, ir net negrįžtantys vis tiek kada nors sugrįžta“, – sakė autorė.

Kornelijus Platelis – poetas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2002), gimė Šiauliuose,  kur baigė Šiaulių 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar Didždvario gimnazija), po jos – Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Yra išleidęs 13 poezijos rinkinių, dvi esė knygas, išvertęs T. S. Elioto, Seamuso Heaney’io, Ezros Poundo, Roberto Bringhursto poezijos rinkinius, lenkų poetų eilėraščių vaikams antologiją, Czesławo Miłoszo „Lenkų literatūros istoriją“, parašęs komentarus Senajam Testamentui. Nuo 1990 m. jis yra „Poetinio Druskininkų rudens“ valdybos pirmininkas. Jo kūryba versta į daugiau kaip dvi dešimtis kalbų, poezijos rinkiniai išleisti anglų (4), bulgarų, italų, lenkų, slovėnų kalbomis.

„Su Ferdinandu“ (2025, Odilė)

Naujausias K. Platelio eilėraščių rinkinys, pristatomas šioje mugėje, „Su Ferdinandu“ – tai dviejų pasitikėjimo nekeliančių personažų daugiasezonis pokalbių serialas apie nūdienos aktualijas ir kultūros sapnus, neretai prasilenkiantis su sveiku protu, bet kartais pataikantis į atpažįstamus tikrovės vaizdinius, ir lieka, deja, neaišku, ar jie čia rimtai.

Saulius Vasiliauskas – Vilniuje gyvenantis rašytojas ir literatūrologas, humanitarinių mokslų daktaras. Dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriuje, yra verstinės lietuvių literatūros žurnalo „Vilnius Review“ vyriausiasis redaktorius.

„Negrįžtantys“ (2024, Kitos knygos)

Antroji Ievos Dumbrytės knyga „Negrįžtantys“ neria jau į visai kitus vandenis, neria iki dugno ir ieško jau visai kitokių akmenų. Tai istorija apie likimą ir gydantį laiką. Apie meilę ir kitus keistus dalykus, kurie iš tikrųjų nutinka, nes negali nenutikti. Tai mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais. Šiame beerdviame ir belaikiame pusiau pasakiškame, grubiame ir juokingame pasaulyje galime išgirsti savo protėvius, o politinis korektiškumas čia negalioja. Tai autorės bandymas pasikalbėti su mirusiaisiais, bandymas išsiaiškinti, kur jie išėjo, ir kodėl kai kuriems reikia išeiti daug anksčiau. „Norėjau sužinoti, kodėl man auga ūsai ir taip patinka dainuoti, nors neturiu balso, kodėl esu tokia, kokia esu, ir ar galėjo būti kitaip. Sudėjusi viską popieriun, supratau, ką bandė man pasakyti mirę. Pasirodo, kad yra tik taip, kaip yra, ir būti kitaip negali, ir net negrįžtantys vis tiek kada nors sugrįžta“, – sakė autorė.

„Su Ferdinandu“ (2025, Odilė)

Naujausias K. Platelio eilėraščių rinkinys, pristatomas šioje mugėje, „Su Ferdinandu“ – tai dviejų pasitikėjimo nekeliančių personažų daugiasezonis pokalbių serialas apie nūdienos aktualijas ir kultūros sapnus, neretai prasilenkiantis su sveiku protu, bet kartais pataikantis į atpažįstamus tikrovės vaizdinius, ir lieka, deja, neaišku, ar jie čia rimtai.

„Labas! Aš esu miestinėtoja Rūta Norkūnė. Labai mėgstu skaityti, piešti, dūkti su savo šunimi Frėja, bet už viską labiausiai labiausiai – rinkti įdomias istorijas apie Lietuvą ir pasakoti jas kitiems. Parašiau dvi miestinėjimų vaikams knygas apie savo mylimiausias Lietuvos vietas: Vilnių ir pajūrį. Ar prisijungsi drauge su manimi pamiestinėti sekmadienį knygų mugėje?“

Ar žinojai, kad pajūryje ir pamaryje įdomu apsilankyti ne tik vasarą?

Kviečiame vaikus ir suaugusiuosius pakeliauti po Klaipėdos kraštą, užsukti į pamario miestus ir miestelius, aplankyti populiarius kurortus prie jūros Palangą ir Šventąją, susipažinti ypatingomis Kuršių nerijos vietovėmis ir jų istorijomis ir, žinoma, grožėtis nuostabiais gamtos lobiais! Kelionėje jus lydės smalsi mergaitė Vija, atostogauti išsiruošusi su gero ūpo nestokojančiais seneliais ir išdykusia šunyte Meška.

Benas Bėrantas – knygų vaikams autorius ir trumpų istorijų rašytojas. Leidžia sėkmingas knygas vaikams, kurios puikiai įvertintos ne tik jaunųjų skaitytojų, bet ir kitų šalių leidėjų – verčiamos į užsienio kalbas, pelniusios įvairius apdovanojimus ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Benas Bėrantas su tekstais dirba ne tik laisvalaikiu. Yra išvertęs daugiau nei 10 knygų vaikams, baigęs leidybos studijas, penkerius metus dirbo leidykloje „Nieko rimto“, o šiuo metu yra vienintelis Lietuvoje nepriklausomas vaikų literatūros agentas.

Šiaulių knygų mugėje B. Bėrantas lapkričio 16 d. 12 val. ves edukacinį užsiėmimą visai šeimai „Ką veikia knygų agentas“.

Mano vardas – Lina, esu profesionali veidelių piešėja.
Veidelių piešimu užsiimu jau ne vienerius metus. Kiekvienas renginys man – nauja proga dalintis džiaugsmu ir kurti mažus stebuklus vaikų veideliuose. Gera matyti, kaip mažųjų akys sužimba, kai jie pavirsta į savo mėgstamus personažus – drugelius, fėjas, tigriukus ar kitus superherojus.

Kiekvienas piešinys yra unikalus, o svarbiausia – visada saugus vaikų odai, nes naudoju tik kokybiškus, sertifikuotus dažus.

Kviečiu visus užsukti į Knygų mugę ir pasidžiaugti šiuo nuotykių! 

Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešoji biblioteka kviečia vaikus į kūrybinę edukaciją „Mano gamtos pakabukas“. Gamtos motyvų formeles  vaikai dekoruos spalvomis, raštais ir kitomis kūrybinėmis detalėmis, tad kiekvienas susikurs savitą ir originalų gamtos įkvėptą pakabuką.

Taip pat biblioteka kviečia lankytojus iš arti susitikti su viena originaliausių XX a. antrosios pusės Lietuvos menininkių grafike Elvyra Kairiūkštyte, aplankant virtualią parodą. Grafikės darbai tapo Lietuvos dailės aukso fondo dalimi. Dailininkės kūriniai kalba apie skaudžias, bet kartu pakylėjančias gyvenimo temas, o tylus jų dramatizmas ir filosofinė gelmė paliečia kiekvieną žiūrovą.

Tad kviečiame lankytojus pasinerti į 360° erdvę, kurioje menas tampa patyrimu, o ne vien reginiu.

„Tarp debesų“ – tai aktorės, režisierės Gintarės Latvėnaitės sukurta ir atliekama teatro edukacijos programa skirta patiems mažiausiems, 5-24 mėn. kūdikiams. „Tai tarsi kūrybinės dirbtuvės, kurių metu žaidžiame sensorinius žaidimus, per judesį ir ritmą ugdome vaikų regą, klausą ir pojūtį. Daug dėmesio skiriame muzikai, gyvam jos atlikimui, klausymui ir pajautimui.“ – teigia kūrėja. Užsiėmimo metu sekamos pasakos ir teatrališkos rimuotės – tikras poilsis mamoms ar tėčiams nuo namų rutinos ir puiki medžiaga tolimesniems lavinamiesiems žaidimams su vaiku.

Ar jūs pasirengę nerti į stebuklingą animacijos pasaulį? Edukacijos „Animacijos dirbtuvės“ metu interaktyviai ir trumpai pristatoma animacijos istorija, o vėliau mokiniai, pasiskirstę komandomis, kuria animacijas „Stop motion studio“ programa, piešia reikalingus fonus, herojus ir objektus, patys įgarsina tekstą. Edukacijos pabaigoje sukurtas originalias animacijas vaikai pristato draugams.

Animacijos kūrimas prisideda prie mokinių kūrybiškumo bei meninio ugdymo, skatina saviraišką, geras emocijas, gebėjimą dirbti komandoje, lavina fantaziją, sudaro sąlygas įgyvendinti savo idėjas, ugdo technologinius įgūdžius.

Šiaulių dailės mokykla – nuo 1967 m. veikianti dailės ugdymo įstaiga, turinti aiškią kryptį ir atvirą bei šiuolaikišką požiūrį į besikeičiančią aplinką bei ugdymo poreikius. Mokykloje dirba profesionalūs dailininkai ir patyrę mokytojai. Mokymas Šiaulių dailės mokykloje apima mokymo pakopas nuo ankstyvojo dailės ugdymo iki gimnazinių klasių. Mokykla turi keturias ugdymo programas skirtingo amžiaus ir pasirengimo mokiniams.

Šiaulių dailės mokyklos misija – ugdyti menu ir mokyti dailės visų amžiaus tarpsniu norinčius mokinius, atsižvelgiant į jų patirtį dailėje, individualius gebėjimus ir fizines galias.

Šiaulių dailės mokyklos vizija – šiuolaikiška humanistinė permanentinio dailinio ugdymo mokykla, siekianti visuotinės kokybės, kurianti kokybiškos, atitinkančios Europos sąjungos modernios mokyklos modelį. Dailės mokykla – kultūros ir švietimo organizacija, kuri skatina miesto gyventojų kūrybines galias ir saviraiškos siekius.

Kviečiame į kūrybines dirbtuves, kur kiekvienas dalyvis sukurs savo asmeninį ženkliuką su monograma. Pasitelkęs raidžių meną, dalyvis kurs individualų simbolį – asmenybės ženklą, atspindintį jo vardą, stilių ir kūrybinę nuotaiką.

„Giliuko laboratorija“ organizuoja STEAM edukacinius ir neformalaus ugdymo užsiėmimus moksleiviams.

Mūsų veiklose vaikai tampa mokslo detektyvais – tyrinėja aplinką, eksperimentuoja, ieško atsakymų į kasdienius klausimus ir pažįsta pasaulį per įdomią, gyvą patirtį.

Mūsų edukacijos – tai integruotos programos, kuriose mokslas susitinka su kūrybiškumu, o teorija – su praktika. Kviesime vaikus išbandyti save kaip mažus mokslininkus ir patirti, kaip įdomu gali būti mokytis kitaip!

„Vardinio skirtuko dirbtuvės“ – atvira edukacija, kurioje vienu metu gali dalyvauti iki penkiolikos dalyvių. Kūrybinės dirbtuvės kviečia tiek truputį ūgtelėjusius (nuo penkerių metų amžiaus), tiek vyresnius skaitytojus pasigaminti knygų skirtuką.
Tam, kad visada žinotume, kurioje skaitomos istorijos vietoje stabtelėjome paskutinį sykį, sukurkime įdomų aksesuarą mylimai knygai, naudodami paruoštus trafaretus ir (arba) linoraižinio spaudus!